Pereiti prie turinio

O ar kas nors pagalvojo, kad mama mane gali prarasti greičiau nei aš ją? Langelis prasivėrė ir kažkas mane pašaukė. O jam esant su jumis, belieka dėkoti už jo buvimą šiandien. Kai kalbėdavo su manimi apie tėvą, jos kaktoje pasirodydavo rūpesčio raukšlės, o prabilusi apie mamą kraipydavo galvą.

Pasaulinio bestselerio autorius Edwardas Carey 15 metų audė šį pasakojimą. Išmoningai derindamas faktus ir vaizduotę, jis sukūrė įsimintiną legendinės Madame Tussaud gyvenimo istoriją. Pirmas skyrius Aš gimstu ir papasakoju apie savo mamą ir tėvą Tais pačiais metais, kai Volfgangas Amadėjus Mocartas parašė menuetą klavesinui, tais pačiais, kai anglai Indijoje atėmė iš prancūzų Pudučerį, tais pačiais, kai pirmą kartą buvo išleistos vaikiškos dainos Mirgėk, mirgėk, žvaigždele gaidos, tais pačiais, tai yra aisiais, kai paryžiečiai savo salonuose pasakojo istorijas ar svorio metimas gali jus susirgti pilyse tūnančias pabaisas, senius mėlynomis barzdomis ir gražuoles, kurios niekada nepabus, apie batuotus katinus, stiklines kurpaites, mažus vaikus su šieno kuokštais plaukuose ir į asilo odą susisupusias dukteris, kai londoniečiai savo klubuose aptarinėjo karaliaus Jurgio III ir karalienės Šarlotės karūnavimo ceremonijos smulkmenas, už daugybės kilometrų nuo šio sambrūzdžio, nuošaliame Elzaso kaimelyje, nelemtai pribuvėjai, dviem kaimo merginoms ir persigandusiai motinai matant, gimė neišnešiotas kūdikis.

Naujagimė paskubomis buvo pakrikštyta Ane Mari Grosholc, nors paskui visi mane vadino tiesiog Mari. Iš pradžių būčiau tilpusi į nedideles savo mamos rieškutes, ir niekas nesitikėjo, kad ilgai tempsiu.

Bet, ištvėrusi pirmą naktį, nors man buvo pranašaujama niūri ateitis, gyvenau toliau ir prakvėpavau visą savaitę.

kas mane praras greičiau

Tada mano širdelė nesustodama ritmingai tvaksėjo visą pirmą gyvenimo mėnesį. Užsispyrusi nykštukinė būtybė.

kas mane praras greičiau

Vieniša motina mane pagimdė aštuoniolikos, ji buvo smulkaus sudėjimo, ne aukštesnė nei metro penkiasdešimties, be to, visiems pažįstama kaip pastoriaus duktė.

Tas pastorius, mano senelis, dėl raupų tapęs našliu, buvo labai griežtas žmogus, įsikūnijusi tūžmastis juodais drabužiais, nė akimirkai neišleidžianti dukters iš akių. Jam mirus, mano mamos gyvenimas pasikeitė. Ji ėmė bendrauti su kaimo žmonėmis, užsukdavusiais pas ją į svečius, o tarp jų buvo kareivis. Tam kareiviui, — šiek tiek vyresniam, nei įprasta, viengungiui, užvaldytam niūrios nuotaikos, mat buvo regėjęs baisių dalykų ir netekęs daugybės ar dėl cinko lieknėjate draugų, — mama krito į akį.

Kareivis manė, kad jiedu galėtų būti laimingi, kitaip sakant, kad jiems būtų gera kartu liūdėti. Jos vardas buvo Ana Marija Valtner. Jo — Jozefas Georgas Grosholcas. Jiedu susituokė. Mano mama ir tėvas. Džiaugėsi meile. Mano mamos nosis buvo didelė ir kumpa, romėniška. Tėvo smakras, jei teisingai pamenu, buvo stambus ir truputį riestas. Tas smakras ir nosis, rodos, tiko kaip kirvis kotui. Bet netrukus tėvo atostogos kas mane praras greičiau ir jis grįžo į frontą.

Mamos nosies ir tėvo smakro pažintis truko tris savaites. Iš pradžių, kaip visada, buvo meilė. Meilė, kurią vienas kitam jautė tėvas ir mama, paliko amžiną žymę mano veide. Gimiau apdovanota Valtnerių nosimi ir Grosholcų smakru. Kiekviena iš šių dovanų buvo savaip vertinga ir teikė giminei būdingą veido bruožą, tik bendras rezultatas atrodė ne visai vykęs, lyg būčiau turėjusi užaugti stambesnė, nei man buvo lemta.

Vaikai gimsta skirtingi. Vieniems stebėtinai anksti ima želti nuostabiai vešlūs plaukai arba kaltis dantys, kitų kūnas būna sėte nusėtas strazdanų, o kai kurie į šį pasaulį atkeliauja turėdami tokią šviesią kūno odą, kad tas blyškus nuogumas pribloškia visus, jį matančius. Aš kelią į gyvenimą prasiskyniau nosimi ir smakru.

Suprantama, tada dar nežinojau, kokius nuostabius kūnus pažinsiu, kokiuose didžiuliuose pastatuose teks gyventi, kokių kruvinų įvykių sūkurys mane įtrauks, ir vis dėlto, man rodos, nosis ir smakras jau tada nujautė, kas manęs laukia.

Nosis ir smakras — šarvai visam gyvenimui. Nosis ir kas mane praras greičiau, neišskiriami bendražygiai.

kas mane praras greičiau

Mano luomo mergaitės negalėjo lankyti mokyklos, tad mama mane lavino per Dievą. Biblija buvo mano elementorius. O šiaip nešiojau malkas, miške rinkau prakurus, ploviau lėkštes, skalbiau, pjausčiau daržoves, parnešdavau mėsos.

Psichologo patarimai. Bijau jį prarasti, tačiau pati ieškau jam kitos

Visada būdavau užsiėmusi. Mama išmokė mane stropumo. Turėdama kuo užsiimti, ji būdavo laiminga, tik baigusi darbą pradėdavo nerimauti, bet išsklaidydavo nerimą vėl radusi ką veikti. Ji nuolat triūsdavo, ir tas veiklumas jai tiko. Visada rasi kokio nors darbo.

Vieną gražią dieną grįš tėvas ir pamatys, kokia tu gera ir naudinga mergaitė. Labai noriu būti pati naudingiausia.

kas mane praras greičiau

Mama uoliai šukuodavo man plaukus. Kartais paliesdavo skruostą arba per vaikišką kepuraitę patapšnodavo viršugalvį. Gal ir nebuvo labai graži, bet man atrodė gražuolė.

Ant apatinio vienos akies voko, žemiau blakstienų, turėjo nedidelį apgamą.

kas mane praras greičiau

Gaila, nepamenu mamos šypsenos. Tik žinau, kad šypsodavosi. Per pirmus penkerius metus išstypau tiek, kad ūgiu prilygau senam mūsų kaimynų šuniui.

Kriptovaliutų piniginių tipai

Paskui užaugau iki bumbulinių durų rankenų, kurias man patiko valyti. Dar vėliau mano viršugalvis pasiekė daugumos žmonių širdį ir sustojau. Kartais kaime mane pamačiusios ir į skruostą bučiuodavusios moterys murmėdavo: Nelengva bus rasti porą.

  1. Nebegaliu šitaip ilgiau gyventi.
  2. Svorio netekimas 72

Penktojo gimtadienio proga mieloji mama padovanojo man lėlę. Tai buvo Marta. Pati ją taip pavadinau. Gerai pažinojau jos kūnelį, maždaug šešis kartus mažesnį už manąjį, judindama jį ir lankstydama — kartais šiurkščiai, kartais labai švelniai — puikiai jį ištyrinėjau. Marta atėjo pas mane nuoga ir be veido. Ji buvo tik septyni mediniai kaiščiai, tinkamai surinkti, priminę žmogaus kūną.

Neskaitant mamos, Marta buvo mano pirmas artimas ryšys su pasauliu. Be jos nežengdavau nė žingsnio.

Mes — mama, Marta ir aš — drauge buvome laimingos. Mažė Antras skyrius Grosholcų šeima Tuos kelerius pirmuosius metus tėvo nebuvo, kariuomenė vis rasdavo dingstį atidėti jo atostogas.

Ir ką jis galėjo padaryti? Vargšui pienės pūkui tenka skristi pavėjui. Tėvo nebuvo, bet mes jo nepamiršome. Būdavo, mama pasisodina mane ant taburetės, prie krosnies, ir pasakoja apie jį.

Tardama tą žodį — tėvas — labai džiaugdavausi. Kartais, kai mamos šalia nebūdavo, tėvą man atstodavo krosnis, krėslas, skrynia arba medžiai: ruošdamasi sutikti grįšiantį tėvą, kalbindavau juos, lenkdavausi jiems, net apkabindavau. Jis buvo visame kaime, bažnyčioje, prie karvidžių.

Mama sakydavo, kad tėvas — stuomeningas vyras.

  • Pasaulinio bestselerio autorius Edwardas Carey 15 metų audė šį pasakojimą.

Jei nebūtų grįžęs, mudviejų atmintyje toks būtų ir išlikęs. Bet vieną dieną ėmė ir grįžo.

Įmonės profilio susiejimas su Išmaniąja kampanija

Tiesą sakant, tėvas buvo priverstas išeiti į atsargą — ne todėl, kad nukentėjo per mūšį, mat tais metais Europoje mūšių nevyko, o dėl to, kad per paradą jį sužeidė užsikirtusi patranka. Per sekmadienį vykusį, tai patrankai paskutinį kariuomenės paradą jos dagtis buvo uždegta tikintis salvės, bet vamzdis kažkodėl užsikimšo ir pabūklas iššovė pro viršutinę angą, plačiu ratu spjaudamas sierą, anglį, salietrą ir įkaitusio metalo gabalėlius.

Į to šūvio lauką pateko ir tėvas, tad pagaliau buvo išleistas namo. Mama nesitvėrė džiaugsmu, bet ir nerimavo. Jis netrukus pasveiks. Jaučiu, kad kas mane praras greičiau ir bus. Tavo tėvas, Mari! Tik kad parsiradęs vyras į mūsų namus įriedėjo su ratukais.

Tėvas grįžo neįgaliojo vežimėlyje. Gelzganos jo akys ašarojo ir, rodės, nepažino priešais stovinčios žmonos. Šiai ėmus drebėti ir kūkčioti, niekas nepasikeitė.

Mano klubai praranda svorį. Pagaliau paaiškėjo, kodėl vyrai svorį meta greičiau už moteris

Ant tėvo galvos nebuvo plaukų, sprogusi patranka nupešė jį plikai. Bet labiausiai šiam varganam ratukuose padrėbtam ryšuliui trūko žemutinio maksilinio kaulo — didžiausio žmogaus veido kaulo, įprastai vadinamo apatiniu žandikauliu. Dabar turiu kai ką prisipažinti: tai aš paskolinau tėvui savo smakrą. Kitaip argi mano smakras būtų toks stambus ir riestas?

Nors tėvo kas mane praras greičiau nebuvau mačiusi, troškau ant kūno turėti jo žymę, kad būtų aišku kaip dieną, jog aš priklausau jam, o kas mane praras greičiau — man. Dabar negaliu tiksliai pasakyti, — mat ankstyvos mano vaikystės metai jau tolima praeitis, o kitų to meto veikėjų gyvenimo scenoje nebėra, — ar, tik grįžus tėvui, ištikta ilgesio priepuolio paskelbiau, girdi, mano smakras — jo smakras, ar visada tuo tikėjau. Šiaip ar taip, svarbiausia buvo tai, kad tėvo namuose trūko, todėl troškau susikurti aiškesnį vaizdą vyro, kuris iš tiesų buvo nelaimės prislėgtas mano tėvas, ir geriau jį suprasti.

Norėjau matyti jį visą ir įsivaizdavau, kad mano veidas padės baigti kurti priešais sėdėjusio nelaimingo ir sužlugdyto tėvo portretą. Tėvui grįžus namo, man pasitaikė proga akimirką žvilgtelėti į savo ateitį.

  • Psichologo patarimai. Bijau jį prarasti, tačiau pati ieškau jam kitos - DELFI Gyvenimas
  • Mama, ar nepagalvoji, kad mane šitaip gali nuvaryti į kapus?
  • Log in to Facebook | Facebook
  • Gelbėkit, svoris auga! - Forumas - Mamyčių klubas, Mano klubai praranda svorį
  • Įmonės profilio susiejimas su Išmaniąja kampanija - Google Ads Žinynas
  • Bijau jį prarasti, tačiau pati ieškau jam kitos Nuoroda nukopijuota aA Man 25 m.

Langelis prasivėrė ir kažkas mane pašaukė. Gal ratukuose sėdėjusiam vyrui ir trūko apatinio žandikaulio, bet netrukus tą ertmę užpildė jam pritaikyta sidabrinė plokštelė. Ji buvo išlieta pagal vidutinio žmogaus apatinės veido dalies šabloną.

Sidabrinė plokštelė buvo išimta iš formos, tad neapsiriksiu sakydama, kad dar kelios dešimtys nelaimėlių turėjo tokį pat sidabrinį smakrą kaip ir mano tėvas. Tą sidabrinę plokštelę buvo galima nuimti.